Kaip prijungti prieplauką laivams?

Pradėkite nuo kranto linijos, o ne nuo pačios krantinės

Dauguma prijungimo problemų kyla dėl per greito įrangos pasirinkimo, nepaisant kranto linijos ypatumų. Laivų krantinė turi atlaikyti vandens lygio svyravimus, bangų poveikį, dugno sąlygas ir kai kuriose vietovėse – sezoninį ledą. Jei šie veiksniai yra ignoruojami, net geriausiai sukonstruota krantinės dalis gali sukilti, išsikreipti arba traukti savo tvirtinimus.

Pirmasis žingsnis – išmatuoti tikrąjį vandens gylį numatytoje vietoje žemųjų vandenų metu, ne tik prie prieplaukos galinio taško, bet ir viso jungiamosios trasos ilgiu. Nuo kranto atrodanti švelni nuolydžio linija gali staigiai nukristi net tris metrus nuo kranto. Tai lemia, ar tiks gangway, rampa ar paprastas žengiamasis tiltelis.

Taip pat svarbus dugno medžiagos tipas. Minkštas dumblas prastai laiko inkarus, o uola kelia sunkumų įkalant stulpus. Greitas plieninio strypo įdūrimas keliuose taškuose suteikia daug naudingesnę informaciją nei vienintelis gylis. Vienoje ežero pakrantės projekto Michigane komanda, remdamasi paplūdimio išvaizda, manė, kad dugnas – tvirtas smėlis, tačiau po plaukimo zonos pasiekė du metrus storio sluoksnį nesutvirtinto dumblo. Per mėnesį prieplaukos skyriai pasislinko į šoną, nes pradinis inkarų planas nebuvo pritaikytas šiam sluoksniui.

Pastoviosios prieplaukos ir plūduriuojamosios prieplaukos reikalauja skirtingų jungčių

Pastovus prieplaukos įrenginys išlieka vienoje vietoje ir dažniausiai remiasi į dugną įkaltais polais arba kojomis. Plaukiojantis prieplaukos įrenginys kyla ir leidžiasi kartu su vandeniu, todėl jo jungtis su krantu turi leisti judėjimą. Daugelis montavimo klaidų kyla bandomant sujungti šias dvi sistemas be tinkamo perėjimo sprendimo.

Pastoviam konstrukcijos tipui kranto jungtis gali būti standžioji. Apdorota mediena arba aliuminis strypai tiesiogiai pritvirtinami varžtais prie betoninės plokštės arba į žemę užkasamosios tvirtinimo sistemos. Svarbiausias aspektas šaltose klimato sąlygose yra šalčio pakėlimas. Per trumpai įdėti stulpai žiemą pakyla ir pastumia visą konstrukcijos rėmą. Vietinėse statybos taisyklėse dažnai nustatytos minimalios įleidimo į žemę gylio reikšmės, o šios reikšmės nustatytos ne be priežasties.

Plaukiojančioms prieplaukoms kranto linijoje reikia šarnyrinės takos arba lankstios jungties. Šarnyras kompensuoja vertikalią judėjimą, o šoninį judėjimą kontroliuoja orientaciniai polai arba V formos kabelių sistema. Be šoninio judėjimo kontrolės prieplauka veikiama vėjo apkrovos juda į šoną ir galiausiai susiduria su takos konstrukcija.

Takos ir šarnyrų įrangos pasirinkimas

Takos ilgis nėra stiliaus pasirinkimas. Jis priklauso nuo maksimalaus tikėtino vandens lygio diapazono. Geriausia taisyklė – takas turėtų išlaikyti nuolydį nuo 1:4 iki 1:3 esant ekstremaliausiam žemiausiam vandens lygiui. Jei nuolydis stačiau, su įranga eiti tampa nepavojinga. Jei nuolydis plokštesnis nei 1:4 esant aukščiausiam vandens lygiui, takas gali liesti prieplaukos denio.

Takų rėmams standartinė medžiaga yra jūrinės kokybės aliuminis, nes jis atsparus drėgmei ir nereikalauja nuolatinio perdažymo. Vyriai turi būti stiprūs ir turėti keičiamus įdėklus. Plastikiniai įdėklai greitai susidėvi dėl UV spindulių ir apkrovos. Nerūdijančiojo plieno smeigtukai brangesni, tačiau jie neleidžia susidaryti rūdžių juostoms, kurios greitai pasirodo ant cinkuotos įrangos šalia gėlo vandens.

Kranto pusėje esantis vyrių taškas turėtų būti sumontuotas ant betoninės plokštės arba į gruntą įkalto tvirtinimo skydelio, o ne tiesiogiai ant dirvožemio. Dirvožemis sėda, ir vos nukritus vyriui kelis centimetrus, visos takų geometrijos parametrai pasikeičia. Toks nedidelis netikslumas per vieną sezoną gali sukelti rėmo deformaciją.

Tvirtinimo metodai, kurie iš tikrųjų laiko apkrovos sąlygomis

Žiedai nėra visi vienodi, o tinkamas žiedas priklauso nuo dugno tipo. Betoniniai sunkikliai gerai veikia kietuose dugnuose, bet gali įsismigti į minkštą dumblyną. Šraubiniai žiedai geriau laiko dumblyne ir smėlyje, tačiau blogai tinka uolėtuose dugnuose. Įsmigdami vamzdžiai tinka daugumai sąlygų, bet reikalauja specialios įrangos ir tikslaus gylies įrašymo.

Dažna klaida – per mažas plūduriuojančių prieplaukų svoris. Vėjo apkrova ant valčių prieplaukos nėra niekieno reikalas. Amerikos civilinių inžinierių draugijos paskelbtoje studijoje nurodyta, kad vėjo jėgos, veikiančios plūduriuojančias konstrukcijas, uždėtuose baseinuose gali viršyti bangų jėgas, ypač kai prieplauka turi didelį laisvąjį bortą arba prie jos pritvirtintas pavėsinės elementas. Tai reiškia, kad žiedų dydis turėtų būti parenkamas remiantis vėjo veikimu, o ne tik srove.

Žemiau pateiktoje lentelėje palyginami įprasti žiedų variantai skirtingomis paplitusiomis dugno sąlygomis.

Kelių prieplaukos sekcijų sujungimas be įtempimo taškų

Sekcijų sujungimai yra tokio pat svarbos kaip ir kranto jungtys. Standžios varžtų jungtys tarp plūduriuojančių sekcijų gali atrodyti stiprios, tačiau jos tiesiogiai perduoda bangų judėjimą konstrukcijai. Būtent dėl to suskyla kampiniai laikikliai ir iššoka denio lentos.

Geresnis sprendimas – lanksti jungtis, leidžianti keletą laipsnių sukimosi. Gumos arba poliuretano amortizatoriai tarp sekcijų sumažina smūgio triukšmą ir neleidžia metalinėms detalėms trintis vienai į kitą. Ilgesnėms prieplaukoms naudinga kaitalioti standžias ir lankstias jungtis, kad būtų lygiai paskirstyta apkrova. Trys sekcijų turinti plūduriuojanti prieplauka su dviem lankstiomis jungtimis švelniau „važiuos“ bangomis nei tokia, kurios visi keturi kampai būtų standžiai pritvirtinti varžtais.

Montuojant vandenyje mažos išlyginimo klaidos greitai susikaupia. Pirmojoje jungtyje esantis dviejų milimetrų tarpas gali pasidaryti šešių milimetrų nuokrypis paskutinėje sekcijoje. Prieš pradedant tvirtinti bet kokius elementus, įtempta virvė palei vieną prieplaukos kraštą padeda anksti aptikti tokias klaidas.

Planavimas nuėmimui, ledams ir audroms

Sezoninėms prieplaukoms reikia nuėmimo plano prieš montuojant, o ne po pirmojo šalčio. Kranto jungtis turėtų būti lengvai atjungiama nuo tiltuko ar takelio be įrankių naudojimo. Sezoniniam naudojimui geriau tinka smeigės su fiksavimo spaustukais nei perveriamieji varžtai, net jei jos šiek tiek džiungia apkrovos metu.

Ledų zonose plūduriuojančios dalys turėtų būti ištrauktos ant kranto arba perkeltos į gilesnį vandenį, kur ledų judėjimas mažiau žalingas. Pastovios prieplaukos, likdamos visus metus, reikalauja ledo skaldytuvų ar oro pūtimo įrenginių. Tai padidina sąnaudas ir techninės priežiūros poreikį, todėl daugelis ežero pakrantės savininkų renkasi hibridinę konfigūraciją: nuimamą plūduriuojančią dalį ir nuolatinę kranto atramą.

HIgher Sports LLC gamina pūčiamuosius plaukiojančiuosius platformų ir prieplaukos skylių elementus, kurie tinka šiems kranto sistemos sprendimams. Įmonė veikia stabilioje gamybos aplinkoje, naudodama CE, ASTM ir REACH standartams atitinkančias medžiagas. Verslo partneriams, kuriems reikia prieplaukos komponentų arba pūčiamųjų vandens platformų su numatytais pristatymo terminais ir JAV pagrindu veikiančios sandėliavimo paslaugos palaikymu, operacinė sistema jau sukurtas pakartotiniams užsakymams tvarkingai vykdyti be netikėtumų.